Tokio kultūros herojaus ir geradario galbūt ilgai neturėsime, nes tokie gimsta retai, o miršta greitai ir paprastai. Erelius nustekena vištos ir vištidė, kurioje jie priversti reziduoti. Tas plokščias Pilaitės statinių rajonas, kur gyveno charizmą į kairę ir dešinę dalijantis kūrėjas, yra pats tikriausias vištiškos, dvasią niveliuojančios architektūros pavyzdys, ir tokiai aplinkai atsispirti gali tik stiprios asmenybės. Į tokį rajoną geriausia parsibelsti naktį, kad aplink save nieko nematytum, o prabusti geriau kur nors kitur, akiai malonesnėse „vietos aplinkybėse". Vienoje šio plokščio ir kvadratinio rajono pusėje dėl keistos likimo užgaidos gyveno mitų ir kultūros ezoterikas G. Beresnevičius, kitoje yra „įbūtintas" Arvydas Šliogeris, taip pat į jokius profesionalumo rėmus netelpantis unikalus mąstytojas. Žinoma, ši dviejų mąstytojų dislokacija neva Karaliaučiaus krašte yra atsitiktinė ir nieko nereiškia, bet aš ten daugiau beveik nieko nepažįstu, todėl man tai atrodo simboliška. Unikalus mąstymas standartizuotoje plokštumoje – kuo tai gali baigtis? Egzistenciniu nerimu, intelektualiniu pykčiu? Ar dionisišku išsilaisvinimu?